Liepa: ištvinusi Gamtos upė

Svaiginančių liepų kvapų mėnuo, senoviškai vadintinas Liepiniu, Plaukjaviu, Plūkiu. Šiluose ir soduose liepa sunoksta uogos ir vaisiai, sukamas medus, alsiais džiovintų žolynų dvelksmais įsisuka pats šienapjūtės įkarštis, ne už kalnų ir rugiapjūtė.

Liepos 10 d. – Septyni broliai miegantys. Jei tądien lyja, lietus nesiliaus septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Jeigu visai nelyja irgi negerai – derlius bus menkas. Šios dienos rytmetį danguje vėl trumpam pasirodo Sietynas sudarytas iš septynių žvaigždžių.

Nuo liepos 16 d. – Prapjovos, Rugiapjūtės pradžia. Apeigomis apeinami rugiai, laiminama rugiapjūtės pradžia. Pasak S. Daukanto, senovės lietuviai išėję į lauką pradėti rugiapjūtės ant kalnelio dėdavo akmenį aukojimui. Šeimininkas ar žynys supjautą pirmąjį pėdą užmaudavo ant šmaikšto ir pastatydavo padirvyje. Paskui, užkūręs aukurą, sudegindavo kelias varpas dėkodamas Laimai ir derliaus Dievams už derlių ir prašydamas ateityje auginti javus. Be to, dėkodavo Perkūnui, kad javus vykino. Paskui prašydavo Dievų, kad leistų nuimamą derlių sveikiems suvartoti.

Prieš pradedant rugiapjūtę nusilenkiama Saulei. Pirmasis pagarbiai supjautas rugių pėdas vadintinas „šeimininku“, „dziedu“ ir yra labai svarbus – saugo nuo bėdos, teikia skalsą, sveikatą gyvuliams. Jis statomas svarbiausioje trobos vietoje – krikštasuolėje. Grįžę iš Prapjovų pjovėjai sutinkami sakant: „Sena duona naują pasitinka“ ir perliejami vandeniu.

Liepos 24 d. – Nuobaigos, Ievaro pynė. Paskutinio nenupjauto rugių plotelio viduryje dedama tamtyč iškepta duona ir pjaunama sustojus aplink ratu – kad javų dvasia nepabėgtų. Paskutiniai nupjaunami rugiai virš padėtos duonos, kurios gabalas ten pat ir užkasamas sakant: „Žemele, davei mums ir mes duodame“. Pjaunant rugius derliaus Dievybė traukiasi į nenupjautą plotą, kol galiausiai sueina į paskutinio pėdo varpas. Jis prisipildo stebuklingos galios. Jo drūtgaliu triskart stuksenama žemė. Reikia, kad drūtgalys būtų kuo storesnis – tuomet derlius kitąmet bus gausesnis. Surišus, paskutinis pėdas keliskart metamas kuo aukščiau – kad rugiai didesni augtų.

Per Nuobaigas pinamas Ievaro vainikas. Nenupjautą plotelį, vadinama Ievaru, pkovėjai apstoja ratu, o rišėjos su prijuostėmis arba skarelėmis (kad plika ranka derliaus Dievybės neįžeistų) išravi rugius. Išravėto Ievaro vidun įdedama duonos, sūrio, nenupjauti rugiai supinami į kasą ir nulenkiami šeimininko sodybos pusėn. Paskui iš kasos varpų pinamas vainikas, kuris parnešus kabinamas krikštasuolėje (šventam namų kampe). Į vainiką kiekviena rišėja įpina po keletą varpų ir perduoda kitai, pastaroji sekančiai. Visa tai daroma giedant apeigines Ievaro giesmes. Pjovėjai iškilmingai sutinkami ir apliejami vandeniu šaukiant "Skalsa!", kad kitais metais rugiai derėtų.

Paskutinis supjautas pėdas bei Ievaro vainikas įteikiami šeimininkams sakant prakilnias oracijas: "Atėjo svetys, dideliai nuvargęs, šalčius ir lietus iškentėjęs. Šaltis šaldė – neiššaldė, lietus lijo – neišlijo. Buvo Dievas davęs žalius rūbus – atėmė, paskui davė baltus rūbus, šiais baltais ir amžių baigė. Atėjo nepažįstami neprieteliai su kobiniais – kirto ir kirto, mergelės, bobelės, paskui eidamos surinko, surišo, pastatė. Prašosi dabar pas jus ne ant ilgo čėso, ant mažos valandėlės, kad būtų daržinės iššluotos, brikas sutaisytas, mygos išlaistytos. Netrukus ir vėl išeis". Šeimininkai lenkiasi vainikui kaip garbingam svečiui, kviečia pjovėjus vidun – rugiapjūtę vainikuoja dosnios vaišės su apeiginiu gėrimu, giesmėmis ir šokiais.

Liepos 26 d. – Nokis, Sirpstas. Tai prinokimo, pirmojo derliaus šventė. Rengiamos vaišės, o temstant vakaronės. Kopūstai geriau suks gūžes, jei per Sirpstą bus gerai apspaudytos rankomis.

Liepos 29 d. – Bičkopis. Dievo Bubilo ir bitininkų šventė.

.

Parengė Skroblas
Senoji Varėna

:::