Birželis: vartai į šviesą ir šilumą Daugel garbių "titulų" galima priskirti birželiui, senoviškai Visjaviui, Jauniui, Šienpjoviui, atveriančiam vartus į vasarišką šilumą ir šviesą. Sakoma, kad birželis šviesiausias mėnuo (22 d. bus ilgiausia diena metuose), gėlingiausias irgi medaus kupiniausias, taipogi, birželis žvėrių veisimosi, paukščių perėjimo metas... Jei birželis šiltas, tai gruodis šaltas. Birželio 4 d. Sekminės, Beržo, Augumo šventė (septintos savaitės po Velykų sekmadienis). Tai augmenijos gerbimo šventė, kurios vienas pagrindinių simbolių, tai žali berželiai pasižymintys stipria augimo, gyvybine jėga. "Lietuviški Sekminių papročiai ir apeigos rodo, kad senovėje apie tą metą būdavo švenčiama pavasario šventė, per kurią visi džiaugėsi atgijusia gamta, tikėjosi iš dievybės palaimos ir gero derliaus, tuo tikslu darė tam apeigas ir būrimus, kaip vestuvių vaidinimus, o medeliai ir žalumynai užėmė vyraujančią vietą", - rašo J. Balys apie Sekmines. Berželius mėgsta mirusiųjų vėlės. Jais per Sekmines išpuošiami troba ir kiemas. Nuo seno tądien iš laukų, papuošti žaluma pargenami gyvulėliai. Piemenys su gyvuliais apeina visas kaimo trobas ir gauna "melstuvių": įvairiausių produktų. Jei per Sekmines piemenim neduot melstuvių, tai karvės mažiau pieno duosiančios. Pavakary keliamos melstuvių vaišės, kur degama ugnis, vaišinamasi (pagrindinis apeiginis patiekalas kiaušinienė), aukojama Dievybėms, grojama irgi dainuojama. Piemenų žaidimai, dainos turi magišką galią, jie yra simbolinio, mitologinio pobūdžio. Rytą po melstuvių vaišių gyvulius išginti turėtų merginos. Tai "ryteliai". Nuvariusios gyvulėlius ganyklon, merginos jiems dainuoja raliavimo dainas. Raliavimai magiški gyvulių užkalbėjimai, apsaugantys juos ir teikiantys sveikatą bei laimę. Vėliau prie dainuojančių merginių prisijungia vaikinai, tęsiasi derlių ir skalsą keliančios apeigos. Per Sekmines dera atlikti ir vandens gerbimo apeigas. Sakoma, kad nuo Sekminių jau galima maudytis. Tądien dainuojant apeinami rugių laukai, taip juos šventinant irgi derlių bei brandumą didinant. Apie mėnesio vidurį (birželio 13 d.) prasideda šienapjūtė. Šiais metais dėl vėsių orų ji gali būti vėlyvesnė. Birželio 13 d. geriau vengti verpti linus, nes augančius kenkėjai užpuls. Žolę pravartu pjauti per Jaunatį atolas ypač gerai atžels. Birželio 15 d. Devintinės, Vainikai (devintos savaitės po Velykų ketvirtadienis). Jei ta diena graži, saulėta galima tikėtis, kad šie metai atneš gerą javų derlių. Per Devintines pinami ir šventinami devyni skirtingų žolynų vainikai. Juos vėliau galime smilkyti gydant vaikus, "negeros akies" pakenktus gyvulius, audrai užėjus, kad žaibas neįtrenktų. Kad smilkymas žolėm būtų ypač paveikus, reikia jas tinkamai susitaisyti. Apie senoviškus būdus užrašyta žinių iš Kupiškio apylinkių. Iš kiekvieno pašventinto vainikėlio imama po žolelę, skaičiuojant atžagariai ir vis priduriant žodelį "nei": nei devyni, nei aštuoni, nei septyni... Prie išrinktųjų pridedama samanų iš šventų vietų ir iš visų keturių trobos kerčių. Tada dar truputį pridedama samanų nuo medžio, jei gydomas berniukas nuo ąžuolo ar beržo, jei mergaitė liepos, pušies. Šitaip surinkus, žolelės perskirstomos į kitas krūveles, skaičiuojant vėlgi atžagariai: pirma į devynias, po to į tris ir į šešias, perskirtas pusiau. Šiomis jau smilkoma tris dienas po du kartus saulei dar nepatekėjus ir nenusileidus. "Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti. Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus" (S. Daukantas.) Apie kokią šventę taip kalbėjo didis mūsų tautos šviesuolis? Žinoma, kad apie Rasas arba Kupoles (birželio 22 d.), klestėjimo, kupėjimo, stebuklų, šviesos, džiaugsmo, esmingosio gyvybės apraiškos šventę, viena didžiausių ne tik lietuvių, bet ir visų baltų genčių, metų švenčių. Rasos spindinčiu prakilnumu iki nūdienos laikų atplūsta iš seniausių tautos amžių, iš daug giliau, nei siekia istorinė rašytinė atmintis. Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart Kupolės šventė minima 1262 m. Ipatjevo metraštyje. Jau 1372 m. Varmijos vyskupas raštu draudė vokiečių okupuotų kraštų gyventojams ją švęsti senoviškai. Laimė, piktavaliams nepavyko vykinti juodų savo kėslų. Senosios Rasų apeigos ir papročiai perduodami iš kartos į kartą atkeliavo bei atliekami ir mūsų laikais. Šventės gyvybingumą gelbsti tai, kad visada radosi ir rasis sąmoningų žmonių, švenčiančių Rasas senuoju papročiu. Kas gi ypatingai gerbiama Rasų metu? Žinia, vienas svarbiausiųjų šventės dalykų Ugnis. Kuriami aukurai, laužai (kuo didesni, tuo geriau), dervuotos stebulės, ridenami degantys lankai. Kuo daugiau ugnies tą naktį, tuo geriau. Ugnis tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Į vandenį leidžiami plausteliai su ant jų degančiomis liepsnelėmis. Prie šventos aukuro ugnies pagerbiami protėviai. Šventinės nakties šventoji ugnis turi ypatingą apvalomąją, gydančią, atnaujinančią galią. Kartu su senais rakandais, nereikalingais daiktais Rasų lauže sudeginamas ir dvasinis blogumas, negerumas, norint įgauti fizinių ir dvasinių jėgų, pagerinti sveikatą, dalią šokinėjama per ugnį. Suanglėję malkų gabaliukai iš Rasų ugniakuro pilni gydančiosios galios. Jie naudojami kaip vaistas. Valkininkų apylinkėse Rasų pelenų įmaišydavo į ėdalą neėdrioms kiaulėms. Vanduo dar vienas gerbtiniausių Rasų šventės dalykų. Vanduo įkūnija slėpiningas gyvybės, atgimimo, gimimo galias. Kaip ir ugnis, vanduo Rasų metu turi ypatingą galią, o ypač prieš saulės tekėjimą. Todėl brendama į vandenį, prausiamasi, taškomasi, merginos išsipynusios kasas ilgai jas šukuoja. Rasų vanduo skaistina kūną ir dvasią, teikia sveikatos, saugo ir nuplauna ligas. Didžiai gerbiama rytmečio rasa ir jos stebuklinga galia. Kuo rasa gausesnė, tuo geresnio derliaus galima tikėtis. Nusiprausus Kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas tampa skaistesnis. Jos pagalba vieni žmonės geba pagausinti karvių duodamą pieną, kiti per tą pačią rasą jo netenka. "Dar neseniai mano dziedas matė, kap gryna boba paklotį tempė per rasų. A tai už tai jos karvė pieno per dzien du viedrus duoda" (Naniškių km., Varėnos raj.). Seni žmonės matę ir žino, kad po saulėlydžio, Rasų naktį pasirodo prie vandens mėgstančios darbuotis laumės. "Kap cik Jonas, tep laumės ir pribūna, jau ir velėja an Stavario akmenio" (Puvočių km., Varėnos raj.). Per Rasas svarbūs įvairūs žolynai, kurie šiuo metu turi daugiausia gyvybinės jėgos, gydomųjų savybių. Žinia gydomąsias žoles geriausia rinkti iki Rasų. Tai ir sklinda po pievas ir laukus kupoliautojai su giesmėmis berankiojantys žolynus. Rasų išvakarėse surinkti augalai tinkami gydymui, vaistams burtams, kerėjimams, namų, ūkio ir žmonių apsaugai. "Nepriais prieg gyvulių pikta macis, ar tos bobos, kur šaudus iš stogo trauko ir karvių pienų acimdavo" (Vilkiaucinio km., Varėnos raj.). Iš surinktų žolynų galima išsiburti ateitį. Supinti į vainiką jie tampa dar galingesni, globojantys ir saugantys vainiką dėvintį žmogų. Todėl Rasų metu pinami apeiginiai vainikai, jais dabinamasi, jie parnešami namo ir gali būt naudojami pranašingiems sapnams regėti, gydymui. Plačiai žinomas paprotys leisti vainikus į vandenį arba atžagariai mėtyti ant kupolės šakotos, žolynais išpuoštos karties šventvietės viduryje. Dažniausiai taip buriasi jaunos merginos, spėdamos kada ir už ko ištekės. Po vidurnakčio galima ieškoti paparčio žiedo. Paparčio žiedas simbolizuoja dvasinį nušvitimą, didžių gebėjimų įgyjimą, pasiekimą, kai žmogus supranta kitų mintis, gyvių kalbą, permato žemę, tampa regėtoju. Tokiu gali tapti tik labai stiprios valios, ryžtingas, jau pasiekęs atitinkamą dvasinę brandą, nesavanaudiškas žmogus. Atlaikęs gausius išbandymus, viską teisingai padaręs ir, tuomet, atradęs žiedą, žmogus jį gauna visam gyvenimui, žiedo galia tampa žmogaus galia. "Kas turi paparcio žiedų, tas viso pasaulio kalbas supranta, ne cik žmonių, bet ir žvėrų, paukščių Jis po skūru žiedaicį insisiuva, tai jo rankos pasdaro stebuklingos, jis visas pasaulio ligas gali išgydzyc, jis moka užčeravoc ir atčeravoc " (Dubičių km., Varėnos raj.). Rasų metu nevalia pamiršti Saulės dangaus ugnies, gyvybės, šviesos ir šilumos davėjos bei palaikytojos. Po Kupolių ji rodysis vis trumpiau ir trumpiau, o jų metu, kai laužais, aukurais, stebulėm, lankais liepsnoja šventa ugis, žolynai jau surinkti, nupinti vainikai su liepsnelėmis vandenyje, pasibaigę paparčio žiedo ieškojimai, giedant ir šokant praleista naktis, išsimaudyta gaivinančiam vandenyje, nusiprausta skaistinančioje rasoje, štai tada, ankstyvam Rasų rytmety galima pamatyti spalvų margumynais raibuliuojančią, nenusakomo tvaskumo pluoštuose bešokančią saulę. "Žiūrau in saulį Jonan, kad ji kitokia" (Marcinkonių km., Varėnos raj.). 1967 m. Kernavėje švenčiama Rasos šventė tapo sąjūdžio, tautos atbudimo, pasipriešinimo sovietiniams okupantams pradžia bei simboliu. Ši šventė, tai ne tik gamtos, bet ir žmogaus bei tautos galių aukščiausias, vienijantis pakilimas. O tada įmanomi didžiausi, atrodo, neįmanomi dalykai. Nūnai Rasas įnirtingai bando išstumti komercinės, svetimos Joninės su senaja lietuviška švente neturinčios beveik nieko bendro.Tik su retomis išimtimis, apstu "Vasaros" ir "Joninių" švenčių su atitinkamu turiniu. Būtent turinys ir yra esminis skirtumas: "šiuolaikiškoje" Joninių šventėje niekuo neįpareigojantis jos rengimas su vyraujančiais lėbavimu, lėkštais pasilinksminimais, pataikavimais žemoms aistroms, pasipelnymu; senojoje Rasų šventėje palaiminta atsakomybė kilnius gyvybės uždavinius vykinant, šviesus stebuklas ir džiaugsmas, sąmoningumas, šventumas. Protėvių tradicija ragina vasaros saulėgrąžos šventę švęsti būtent taip. Net Lietuvos Vyriausybės nutarime dėl "Birželio 24 osios - nedarbo dienos" pabrėžiama jog tai "Rasos (Joninių) diena". Tad, kada bus ryžtasi žengti kilnų, o ne lengviausią ir kreivą žingsnį? Kada tikruoju tautos vedliu taps ne turtai ir lėkšta, iškreipta linksmybė, o taurus stebuklas, šviesa ir Rasų skaistybė, vedančios ne į pražūtį, kaip anosios, bet į klestėjimą? Ar suliepsnos Rasų ugnys ne tik ant kalnų, bet ir visų lietuvių širdyse? O gal neužilgo tie metai, kurių Rasos taps naujo, dvasinio Lietuvos atgimimo ir išsivadavimo pradžia Birželio 29 d . di enos trumpėjimo pradžia. Nustoja kukavusi gegutė. Jie raiboji dar kukuoja kokias dvi savaites, galima laukti ilgo rudens, pasnigs labai vėlai, kitąmet mažai žolės teriaugs. . Parengė Skroblas :::
|
