L.Rėzos paminklo atidengimo ypatumai Karaliaučiuje

by ugn

Liepos 1-ąją teko pabūvoti Karaliaučiuje, kur plačiai nuskambėjusio 750 metų jubiliejaus proga buvo prisiminta ir lietuvių kultūra Prūsijos krašte. Žinoma, iš Rusijos valdžios, primygtinai griežtu tonu postuluojančios okupuotą kraštą kaip "iskonno russkije zemli", dėmesio baltiškoms ištakoms tikėtis neverta. Juolab pats jubiliejus yra mažų mažiausiai keistas, nes raudonoji armija Karaliaučių užvaldė tik prieš 60 metų ir užvaldymo detalių dabar turbūt nenori prisiminti niekas, išskyrus palikuonis tų, kas buvo išžudyti, išprievartauti ir apiplėšti. Puse lūpu vietinėje žiniasklaidoje buvo užsiminta ir apie tai, kad iki vokiečių įsikūrimo prieš 750 metų, šioje vietoje gyveno prūsai, vadinę savo sostinę Tvanksta.

Nūnai Tvankstoje vietoj Lenino paminklo sužibo gigantiški provoslavų cerkvės kupolai. Žodis "Prūsija" be užuolankų gretinamas su žodžiu "Rusija", o atsiranda netgi teigiančių, jog prūsai buvo slavų gentys. Bet palikime šią demagoginę propagandą patiems demagogams ir neišsilavinusiems piliečiams. Malonu tai, kad Lietuvos pusė, pakviesta keistojo jubiliejaus proga Karaliaučiui kažką padovanoti, nutarė pastatyti paminklą vienam iškiliausių mūsų istorijos veikėjų - Liudvikui Rėzai.

Viename iš žaliausių Karliaučiaus rajonų lietuviai įrengė nedidelį jaukų skverą, kurio centre išdygo keturių metrų granitinis paminklas, sukurtas skultoriaus A.Sakalausko. Saulėtą liepos 1-osios popietę į paminklo ir skvero atidarymo iškilmes susirinko keleto projektą finansavusių Lietuvos miestų atstovai, kultūros veikėjai ir Kaliningrado valdžia. Tarp susirinkusiųjų šmėžavo parlamentarų A.Karoso, K.Prunskienės ir kt. veidai. Nepakviestojo Prezidento Adamkaus nuostatų nepaisė ir buvęs numylėtinis A.Zuokas.

L.Rėzos garbei skirtas kalbas rėžė Kaliningrado meras, ilgai pasakojęs, kaip darbštūs žmonės iš plačiosios Rusijos vyko atstatyti Karaliaučiaus miestą iš griuvėsių, taip pat Vilniaus meras A.Zuokas, liaupsinęs internacionalinį bendradarbiavimą ir visą savo kalbą apibendrinęs sparnuota katino Leopoldo fraze iš seno animacinio filmo. L.Rėzą jis pavadino "pirmuoju europiečiu". Kitų miestų merų ir mistinių valdininkų kalbos atkartojo tą patį ir kėlė žiovulį. Vienos svarbiausių baltiškajai etnologijai figūrų darbai ir jų esmė šiose iškilmėse liko pamiršti. Susidarė įspūdis, kad nė vienas kalbėtojas nėra įsigilinęs į kultūrinę L.Rėzos misiją. Arba tiesiog nenorėjo pompastiškoje šventėje minėti "nepatogių" akcentų. Zuokas tik pavadino Karalliaučių "ypatingo likimo" miestu.

Panašu, kad vietinė valdžia ir toliau galės ignoruoti ir niekinti baltiškąjį Karaliaučiaus palikimą, o Lietuvos atstovams tolimesniame bendradarbiavime tėra svarbūs tik ekonominiai "europėjimo" kriterijai. Lietuvos kultūros atašė Karaliaučiuje V.Juozaitis į mikrofoną nepasakė nieko. Nors ant L.Rėzos paminklo postamento lietuvių ir rusų kalbomis užrašyti žodžiai - "Šios žemės sūnus, poetas, prozininkas, atskleidęs pasauliui Donelaičio "Metus".

Paminklą atidengė Kaliningrado ir Vilniaus merai - baltas audeklas, dengęs skulptūrą, užkliuvo už aukštos Liudviko Rėzos kaktos, bet galiausiai pakartotinų pastangų dėka buvo nutrauktas. Po gausių susirinkusiųjų aplodismentų (skvere susirinko apie pusantro šimto žmonių), už tai kad sėkmingai prisitaikė prie internacionalinės tautų draugystės dvasios medaliais buvo apdovanoti daugelis kalbėjusių valdininkų. Medalių skelbimo ir prisegimo ceremonija užėmė bene didžiąją ceremonijos dalį. Iškilmėse taip pat dalyvavęs legendinis rusų kosmonautas Leonovas medalio negavo (jis jų turėjo prisisegęs tiek, kad tikriausiai dar vienam nebebuvo vietos :), tačiau su juo buvo fotografuojamasi taip pat dažnai kaip ir su Rėzos paminklu.

Galutiniu iškilmių akcentu tapo vietinio lietuvių folklorinio ansamblio pasirodymas. Gerokai pagyvenę ansamblio dalyviai "firminiais" balsais užtraukė dainą "Lietuva brangi", bet per vietinius ruporus tai skambėjo taip klaikiai, kad didžioji dalis susirinkusiųjų išsibėgiojo ir patraukė į kitus Kaliningrado jubiliejaus renginius (tarp kurių pagrindinis buvo baikerių šou :). Iš Lietuvos atvykusi kultūros darbuotojų delagacija pasuko į didžiausią miesto supermarketą ir gausiai nuo degtinės butelių žvangančiu autobusu parvyko į mylimą gimtąją šalį.

Tiek įspūdžių ir politikos (sic !). Nepaisant savit ų akcentų, malonu, jog išdarkytoje Prūsijos sostinėje iškilo dar vienas priminimas, jog šis baltų kraštas buvo tikrų didžiavyrių žemė. Ir kad Lietuvos pusė pasirinko ir "pramušė" būtent tokią dovaną šiam miestui.