Stebuklingas DEAD CAN DANCE sugrįžimas
2005 balandžio 01 d. koncertas Rygoje

reportažas: Audrius O.

Po to, kai DEAD CAN DANCE išsiskirstė, o Brendan Perry ir Lisa Gerrard pasuko soliniais keliais, atrod ė , kad šios grup ė s gyvai pamatyti jau niekada nepavyks. Todėl žinia apie tai, kad jie atsikūrė ir atvažiuoja ne bet kur, o į Rygą (vienu metu netgi buvo pasigirdę kalbų apie planuojamą DEAD CAN DANCE atvežimą ir į Lietuvą) atrodė , švelniai tariant, netikėta. Atsisveikinti su 100 litų už bilietą nebuvo itin sunku, ir štai – pagaliau autobusiuku, pripildytu alaus atsargomis, riedame Rygos link.

Jau bevažiuojant viską, ko galima tikėtis iš DEAD CAN DANCE koncerto, gana išsamiai atskleidžia Sigis Vėlyvis, kažkokiame olandiškame web-saite išskaitęs, kokius gabalus DEAD CAN DANCE grojo per savo koncertą. Groja naujų gabalų , beveik nieko iš pirmųjų ir, Sigio džiaugsmui, "American Dreaming". Sužinome netgi tai, kaip per koncertą atrodys scena. Nors vienu metu ima atrodyti, kad į koncertą važiuoti jau lyg ir nebėra reikalo, judame link Rygos.

Pirmas įspūdis, pakliuvus į Rygos Nacionalinį operos teatrą, nuteikia, švelniai sakant, keistokai. "Kodėl niekas nesakė , kad čia reikės apsirengti balinėmis suknelėmis", - šnypšteli viena bendrakeleivė. Išties, aplink sukasi ponios ilgomis sunkelėmis, tvyro kažkokia teatrališka nuotaika. Atrodo, kad ir į salę žiūrovai bus sukviesti trimis skambučiais. Alaus čia neišgersi. Tiesą sakant, čia jo ir nėra, todėl išgeriame po stiklą viskio ir nyrame į balkoną, kuriame jau matyti lietuviškų veidų – štai Birulis, štai priekyje į nirtingai link savo vietos stumiasi Andrius Mamontovas, vėliau koncerto metu įnirtingai lingavęs į DEAD CAN DANCE ritmus. Lietuviai okupuoja kelias eiles, tuo tarpu kai kurie negavę bilietų žmonės spiečiasi ant laiptų ir koncertą stebi stovėdami, o tai eilinį kartą pagimdo diskusijas, kiek žmonių pasiryžtų į DEAD CAN DANCE mokėti po 100 litų Lietuvoje. Salėje ne ką mažiau prabangos nei į einant į ją – viskas tiesiog tviskėte tviska, ir tai verčia kiek nejaukiai jaustis lietuvaitį, pripratus į prie "Mulen Ružo" aplinkos. Vėliau teko pripažinti, kad geresnės salės DEAD CAN DANCE koncertui sunkiai ir būtų galima rasti – akustika čia buvo puikiausia, ne ką prastensis buvo ir vaizdas iš balkono į sceną. Tiesa, iš balkono kiek sunkoka įžiūrėti dainininkų veidus, ir čia padeda kai kurių žiūrovų apsukrumas - iš kišenių jie mikliai išsitraukia žiūronus.

Koncertas kiek vėluoja, į ką publika reaguoja kartas nuo karto prapliūpstančiomis plojimų salvėmis: "Nagi, išeikite pagaliau". Ir pagaliau jie išeina. Scena išties atrodo ypatingai – tarsi sustingęs kažkokio teatro veiksmas, melsvas ramus apšvietimas, ir tarsi saulė per vidurį išeinanti gelsvais drabužiais apsirengusi Lisa Gerrard. Pagrindiniams renginio veikėjams – Brendan Perry ir Lisa Gerrard – dar talkina bent keli perkusininkai, du klavišininkai, multiinstrumentalistas Brendan Perry brolis, scenoje išrikiuoti į vairiausi keisti instrumentai. DEAD CAN DANCE pradeda be didesnių įžangų – apskritai, per koncertą su publika jie bendravo išties mažai, tačiau to visiškai netrūko – pilnai užteko ir muzikos. Brendan Perry ir Lisa Gerrard jau akivaizdžiai ne jaunystės metuose, tačiau, skirtingai nei stebint daugelį scenos veteranų, net nekyla mintis, jog geriausi šių atlikėjų metai jau praeityje. Atvirkščiai, viskas, kas vyksta scenoje, dvelkia tikra branda ir meistriškumu, o maestro Brendan Perry keliais rankų judesiais kontroliuoja visą DEAD CAN DANCE orkestrą.

Koncertą DEAD CAN DANCE pradėjo taip pat kaip ir, sprendžiant pagal reportus, visur šio turo metu - "Nierika" iš "Spiritchaser". Koncerto metu DEAD CAN DANCE sugrojo bent kelis naujus gabalus ir taip pagimdė viltis, kad po turo galbūt bus išleistas ir naujas grupės albumas, tačiau visi, be abejo, laukė klasikos. Ir gavo jos su kaupu - buvo ir "The Wind That Shakes the Barley", buvo ir keistasis instrumentalas "Saltarello", "Yulunga (Spirit dance)", tiesiog neįtikėtinai emocingai atliktas "How Fortunate the Man With None", "Sanvean" iš solinės Lisa Gerrard kūrybos ir bene "rokiškiausias" vakaro gabalas - "American Dreaming" - išgirdę jau pirmuosius pastarojo gabalo akordus žiūrovai triumfuodami surengia tikras ovacijas. Bent jau man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko Lisa Gerrard dainavimas – tokio absoliutaus balso valdymo, sugebančio vieną sekundę suteikti kone meditacinę palaimą, o kitą – priverčiančią per nugarą bėgioti šiurpuliukus, dar neteko girdėti gyvai. Ir abejoju, ar kada dar teks. Milžiniškas įspūdis klausyti jos dainavimo iš kompaktinio disko, tačiau tai nepalyginama su tuo, kas vyksta, jai dainuojant koncerte. Publika jos dainavimo klauso užgniaužusi kvapą - salėje tvyro kone sakrališka atmosfera.

Kai DEAD CAN DANCE iš salės išeina pirmą kartą, tuo, žinoma, niekas nepatiki. Teatro salė tiesiog virpa nuo plojimų ir trepsėjimų – niekas nenori, kad ekstazė pasibaigtų taip greitai. Žinoma, jie grįžta. Ir grįžta ne paskutin į kartą. Po pirmojo biso, kurio metu tiesiog nuostabiai sugrojamas ir vienas iš mano vakaro favoritų "Severance", antrajam bisui DEAD CAN DANCE kviečiami dar energingiau nei anksčiau – publika ploja stov ė dama , net paskausta delnai . Antrasis bisas baigiamas daina, kuri neleidžia suabejoti, kad tai pabaiga – Lisa Gerrard dainuoja keistą, visiškai "nededkendensišką", greičiau jau bliuzinę ar džiazinę nostalgišką lopšinę. Koncertas baigiamas švelniai ir skaidriai, ir aš jau mintyse esu tikras, kad šis koncertas bent jau į geriausių visų laikų matytų koncertų trejetuką tikrai pakliūna. Sprendžiant pagal vieningai atsistojusios publikos griausmingą plojimą, daugeliui liko panašus įspūdis.