PRAEITIES REGINIAI
Paulius Zaveckis

Žodis “Rytprūsiai” man visąlaik asocijavosi su pasauliu, kuris išnykęs, prarastas, neatpažįstamai mutavęs, bet tuo pačiu įdomus bei kupinas paslapčių. Todėl, sužinojęs apie Radvilų rūmuose vykstančią fotografijų parodą “Praeities reginiai iš senojo Rytų Prūsijos konservatoriaus archyvo”, nutariau joje apsilankyti.

Tik pakilęs į antrąjį rūmų aukštą, kurio aštuoniose salėse įkurdinti fotografijose užfiksuoti XX a. pirmos pusės Rytprūsiai, išgirstu Danieliaus Sadausko atliekamas Martyno Mažvydo giesmes. Balsas didingas, kiek gūdus, savo intonacijomis primenantis prieš kelis metus mus palikusio Lord Ominous – Martyno Meškausko balsą. Muzika pastveria mane ir nuo stendo iki stendo veda gilyn į išnykusį pasaulį. Sausi statistiniai skaičiai byloja, kaip buvęs tirštai lietuvninkų apgyvendintas kraštas lašas po lašo, kaimas po kaimo pamažu buvo priverstas nutautėti. Vaizdai fotografijose tokie aiškūs, tarsi būtų buvę tik vakar užfiksuoti. Tačiau tas “vakar" – jau labai toli.

Pasirėmęs į masyvų kirvį, savo kieme tvirtu ir išdidžiu veidu į objektyvą žvelgia Klaipėdos krašto valstietis. Lietuvninko name sustingusi prie ratelio verpėja. Karklės kaime, nūnai išniekintame “naujalietuvių” vilų, senovinio kluono fone susispietę vaikai. Jaukios žvejų sodybos su mediniais žirgeliai puoštais stogais ir už jų šmėžuojančiomis kurėnų burėmis. Savo puošnia architektūra tviska miestų ir miestelių centrinės aikštės, pagrindinės gatvės.

Tarsi siaubinga atsvara visam tam klestėjimui yra vienoje iš salių trijuose ekranuose demonstruojami dokumentiniai kadrai. Pirmajame ekrane dar tęsiama fotografijose vaizduojama tematika. Matau Kuršių Nerijos briedį, klestintį Karaliaučių, prašmatnųjį Tilžės tiltą per Nemuną. Antrasis ekranas smogia negailestingai. Krinta bombos, tuščiom langų akiduobėm niūriai dėbso griuvėsiai, kraštą skersai išilgai trypia kareiviški batai bei maigo tankų vikšrai. Vaizdai iš trečiojo ekrano – savotiška pomirtinė ramybė, kai jau nebėra ko prarasti. Kraštas, prisipažįstantis: “Esu niekieno”. Viskas tarsi užstrigo laiko duobėje: pilies mūrai ir rusiškas sunkvežimis su šienu, bažnyčios griuvėsiai, tipiškas “kolchozinio” kaimo kiemas ir sniege besikapstančios vištos.

Atskiroje patalpoje įrengtoje kino salėje demonstruojami dokumentiniai filmai apie nykstantį Mingės kaimą, Neringą ir Vydūno gyvenimą bei veiklą neišleidžia iš parodos tematinių gniaužtų, gramzdina vis gilyn.

Beveik dvi valandos praeina nejuntamai...

Keletas vaizdelių čia:
http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Parodos/Mazoji_Lietuva.htm