|
Kinas ir menas Varėnoje Kad kino ir kitokio modernaus meno atrasti galima ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijos miestukuose, abejoti neverta. Visur kur rasi jeigu ne tvirtai išsikerojusių ir šaknis įleidusių ūglių, tai bent nedidelių to meno išraiškų daigelių. Galima būti netgi dideliu visos tos modernienos nemėgėju, tačiau kartais nori nenori tenka su tuo susidurti. Na, o kai susiduri, tai jau reikia įžvelgti arba daryti taip, kad gautum bent kažko naudingo. Tada ir kyla vienas opiausių klausimų: koks gi menas propaguojamas didmiesčiuose, koks menas pasiekia už jų ribų esančius ir nuo šių nutolusius žmones?
Patyrimas, daugeliu atveju, nykus. Deja, bet menkavertė, pigi, didžiąja dalimi užsienietiška muzika, holivudinis kino niekalas ir kiti į globalistinę amebą lydantys dalykai yra vyraujantys. Žmonės kartais tiesiog net nežino, kad yra kitokios kultūros ir meno alternatyva. Nepažįsta jos, nes nėra matę ar girdėję. Šaunu, kai yra galimybė bent jau pabandyti kažką pakeist. Varėnoje vienas tokių rimčiausių bandymų (čia nekalbame apie folkloro ir gyvos muzikos vyksmus) buvo šį pavasarį suraibuliavę Akiwarai su Lauksna Lauxna, Sirijuj Yra Vaikų, Siela ir Atalyja. Tada pirmą kartą ir taip išsamiai buvo pristatyta nekomercinė muzika. Po Akiwarų tapo akivaizdu, kad miestelyje su 13 tūkstančių gyventojų yra, kad ir ne itin gausus, bet šaunus būrys žmonių, kuriuos domina nekomercinė kultūra ir ji jiems reikalinga. Tad, jau pūpsant baltakuprėms pusnims, lapkričio 24 27 d., pasitelkus vietines pajėgas ir galvojant apie rajono kitakultūrius buvo surengtas kino ir menų festivalis VERPETAI. Jis kažkaip sutapo su Vilniuje vykusiu Akiwarų ciklo renginiu, bet kadangi šių renginių ir pavadinimai panašūs (ir tikri akivarai bei verpetai turi nemažai panašumų visom prasmėm), tai turbūt nieko labai keisto čia ir nėra.
Varėnoje veiksmo vieta buvo įprastinė Kultūros centro kino ir parodų salė. 24, 25 ir 26 dienomis vakarais sukdami lietuviškus filmus įtemptai birbia prieštvaniniai kino aparatai, nutildami tik tada, kuomet vaizdas persikelia į antroje salėje esančio videoprojektoriaus spindulius. Čia gurkšnojant čiobrelių arbatą ir kremtant kakavinius sausainius stebimi naktinio kino seansai. Nuomos sutartis, kultinis Herkus Mantas, na, ir įspūdingasis Vienui vieni. Tai turbūt, kol kas geriausias lietuvių istorinis filmas pasakojantis apie Lukšų šeimos istoriją ir partizaninę pasipriešinimo kovą prieš sovietinius okupantus pokario Lietuvoje. Beprasmiška jį apsakinėti. Vienui vieni turi pažiūrėti kiekvienas lietuvis, kad geriau suprastų, kokia auka kadais paaukota už Tėvynės laisvę, už šventą jos vardą. Stiprūs filmai ir 1973 m pastatytas, visaip naikintas ir draustas, angliškasis The Wicker Man (įdomu stebėti pirmą kartą žiūrinčių šį filmą reakcijas), bei absoliučiu festivalio filmų lyderiu tapęs režisieriaus Ron Fricke darbas Baraka. Pastarasis kartojamas bene keturis kartus. Jį peržiūrėjusi viena mergina nubėga namo, atsiveda savo mamą ir pareikalauja rodyti filmą dar kartą. Kad galėtų pažiūrėti dabar jau abi kartu.... Trečiąją festivalio dieną pristatomas filmas Faktas apie Pirčiupių kaimo tragediją. Filmas nenaujas (1981 m.), tačiau jo sąsajos su Dainava ypač stiprios visi filmavimai vyko Zervynų kaime, be to atvyksta filmo režisieriai ir aktoriai. Skamba Zervynų kaimo močiučių giesmė, šaunią kalbą rėžia R. Adomaitis, V. Mainelytė kažką deklamuoja ir juokais neprisipažįsta, kad vaidino Velnio Nuotakoje, o pats Faktas stojas šalia Vienui vieni ir Herkaus Manto sudaro iškalbingą ir stiprią lietuviškų filmų trejybę.
27-oji, šeštadienis paskutinė VERPETŲ diena. Rami animacinė popietė, aparatūros derinimas, dekoracijų teatro vaidinimui įrenginėjimas ir, jau prie žemės prigludus sutemoms, vakaras prasideda Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studijos Palėpė miniatiūra Viena (rež. V. Matusevičiūtė). Scenoje niūniuoja keturios juodai apsirengusios merginos. Prieblanda vis tirštėja, kol virsta juodžiausia tamsa. Naktis draskoma plonų šviesos spindulių, jų žaismo, virpantys merginų balsai, šešėliai, klaidi ir nenuspėjama F.G.Lorca poezija ištrina laiko pojūtį, Būties ir Nebūties nebuvimas akivaizdus. Neabejotinai, tai vienas stipriausių festivalio vyksmų. Girnų sukėjas Liukas krapšto pakaušį: Gerai būtų, kad jos pasirodytų ir Dangaus renginiuose.... Vakaras tęsiasi. Dekoracijos nuardomos, jų vietą užima kolonėlės, monitoriai, laidai ir mikrofonai, prie kurių pirmiausia stoja ANTIGONĖ (Kaunas). Merginos raudonomis sukniomis blausvarausvėje scenoje atrodo išties puikiai, jų pasirodymas gyvybingas, įdomus stebėti ir klausyti.
Publikai ypač šiltai išlydėjus antigones, įsisuka plaukiantis videoverpetas, ant laidų knibždėlyne kėpsančių aparatų užsidega žvakės ir GIRNŲ GIESMĖS (Vilnius) paskleidžia savo masyvią, neskubrią, atodūsių, dūžių ir šaižagarsių pripildytą giesmę. Įsitaisom klausymui su arbatos puodeliais, juolab, kad ir po GG išėję didžėjai Plaksa (Varėna) tikrai nenusiteikę smarkiai triukšmauti ir masinti žiūrovus šokio šėlsmui. VERPETŲ pabaiga netikėtai labai rami, tarsi plūduriuojanti kažkur tolimose miglose... Po įvykusio renginio visada įdomu užčiuopti kurlink suka mintys ir apmąstymai, kai įspūdžiai dar visai švieži ir ryškūs. Po šio keliadienio festivalio mintijimas pastebimai krypo link tautos nueito ir dabartinio kelio bei žmogaus santykio su Gamta. Taip, VERPETŲ filmai išties buvo stiprūs... Nesiimant vertinti, kurio nors vieno festivalio vyksmo atskirai filmai, teatras, grupės, aktoriai; visi jie buvo bent šiek tiek skirtingi ir kitų nuotaikų, - o apibūdinant viską bendrai, galima sakyti, kad jo išskirtinis bruožas buvo ryškus tautiškumo ir antikomercinės kultūros ženklas. Tai džiugina. Norisi tikėti, kad tą pastebėjo ir besisukę VERPETUOSE. Maža to, kad tik pastebėjo, bet, kad ir kažkas pasikeis ir žmonės rado tai, kuo, galbūt, ateity galės dalintis ir skleisti. Ir ne tik savo asmeninės gerovės vardan... |
