TRYS KETURIOSE: perprasti archajiškos tradicijos kalbą Neseniai leidykloje Dangus pasirodęs sutartinių giedotojų grupės TRYS KETURIOSE albumas "Kas tar taka" tapo mūsų pirmuoju "grynojo" folkloro leidiniu, kuris tuo pačiu ir labiausiai "akademiškas". Mums džiugu, kad Dangus įgijo pasitikėjimą ir galėjo imtis šios kruopščiai parengtos kompaktinės plokštelės leidybos, taip išplečiant stilistinius leidyklos horizontus, bei prisidedant prie unikalaus etninio paveldo aktualizavimo. Su archeologiniu tikslumu atkurtos seniausios žinomos lietuvių dainos iš praamžių gilumos atneša ne tik užburiančią ritualo formą, bet ir nenusakomai autentišką, stiprų išgyvenimą. Pastaraisiais metais nemažai kalbama ir rašome apie sutartines, tačiau regis ši tema kaskart atsiveria vis naujomis prasmėmis. Apie "Kas tar taka" atsiradimą, sutartinių savitumą, atlikimo ypatybes ir paslaptis pakalbinome TRYS KETURIOSE vadovę prof. dr. Daivą Vyčinienę, jau trisdešimt metų tiriančią ir giedančią sutartines. Klausimų radosi nemažai, tad interviu, kaip dera, gavosi ilgas bei išsamus. Malonaus skaitymo! ........................................................ interviu ........................................................ - Albumas "Kas tar taka" pasirodė po keleto metų mokslinės veiklos, muzikinės praktikos ir įrašų. Kaip pradėjote rengti albumą ir ko prireikė, kad jis būtų įgyvendintas? Daiva Vyčinienė: Norėčiau pabrėžti, kad šis albumas nebuvo sumanytas, kaip kažkoks specialus keleto metų įvairiapusės veiklos apibendrinimas ar rezultatas. Jau daug metų įvairiais kampais tyrinėju sutartines, lygiai tiek pat daug metų sutartinių giedotojų grupė „Trys keturiose“ jas gieda, nemažai koncertuoja Lietuvoje ir svetur. Per tą intensyvią veiklą paprasčiausiai neturėjome laiko išleisti naujo atskiro albumo (paskutinysis mūsų įrašytas albumas yra karinių-istorinių dainų ir sutartinių CD „Išjoj brolis karelin“, 2010 m. įrašytas ir išleistas drauge su folkloro ansambliu „Visi“). Tik, kai pastaraisiais metais po kiekvieno koncerto vis tekdavo išgirsti tą patį klausimą: „ar galima būtų įsigyti jūsų naują CD“, supratome, kad mes tokio neturime. Taigi buvome tiesiog išprovokuotos „įgarsinti“ tai, ką jau daug metų giedame.
Įvairias sutartines, susijusias su tekėjimu, giedojome jau seniai. Tiesiog jos nebuvo „suvertos“ ant vieno prasminio siūlo. Apie tokią jų „suvėrimo“ galimybę pradėjau galvoti po „Trys keturiose“ koncertų Lince, Vienoje ir Belgrade. Tai buvo tarsi pačios Laimos nulemtos koncertinės kelionės (beje, visos 2009 m.) į miestus ant Dunojaus kranto. Tad koncertams buvome parinkusios pluoštą sutartinių su refrenais dūno, dauno, duinoja, dūnoja ir pan. Vietiniai klausytojai buvo nustebinti šių refrenų gausa ir, apskritai, jų buvimu sutartinėse. O mes tose kelionėse patyrėme nepakartojamą jausmą, pagiedojusios „dūno“ sutartines ne tik koncertų salėse, bet Lince ir Belgrade tiesiog ant Dunojaus kranto, prie pat vandens. Žinojome, kad būtent šioje teritorijoje, maždaug viduriniame ir žemutiniame Dunojuje, glūdi senosios Europos civilizacijos šaknys. Taigi, begiedant sutartines prie pat Dunojaus, net šiurpuliukai bėgiojo per kūną... Beje, tik gerokai vėliau perskaičiau filosofo Vinco Vyčino mintį, kad pas lietuvius dažnokai yra išlikę vadinamieji parapsichiniai tarsi prisiminimai. Daugiausia jie pasireiškia sapnuose — apie Dunojų ar padunojus. Anot V. Vyčino, tose vietovėse apsilankę mūsų tautiečiai būna apstulbinamai paveikti jų, kaip kadaise jau matytų (panašų išgyvenimą jiedu su žmona kažkada patyrė Moldavijos paupiuose)... Taigi grįžus iš tų kelionių ir ėmė kirbėti mintis kažkaip susieti sutartines, susijusias, visų pirma, su vandenimis, su tekėjimu. Tuomet jau specialiai ieškojome ir mokėmės sutartinių panašia tematika. Atkreipėme dėmesį, kad sutartinėse teka ne tik vanduo, bet ir saulė, ir marti. Sunku pasakyti, ar visi šie tekėjimai yra semantiškai susiję. Štai viena XX a. pirmos pusės sutartinių giedotojų visus tuos tekėjimus buvo sudėjusi į vienos sutartinės tekstą. Kaip tai paaiškinti? Užsimiršimu, susipainiojimu, ar tiesiog pasąmonės srautu? O gal, vis dėlto, esama ryšio – gilaus, pirmapradžio – tarp visų tekančiųjų: vandens, saulės ir marčios? Kodėl šie dėmenys kai kuriose sutartinėse vienas kitą papildo? Gal šiose giesmėse, menančiose seniausius muzikinio ir poetinio paveldo laikus, mįslingai susipina mitologinis lietuvių kalbos daugiaprasmiškumas? - Sutartines nusprendėte įrašyti a cappella, be jokių instrumentų pritarimo ar garsų. Kodėl pasirinkote tokią formą? Ar galima teigti, kad Trys Keturiose išgrynina sutartinių atlikimą iki akademinio lygmens? Ko gero, šiandieniniam klausytojui pateikti folklorą a cappella yra gana rizikinga. Vis dėlto drįsome rizikuoti, nes mums giedojimas be jokių „priedų“ yra priimtiniausia sutartinių giedojimo – kontempliacijos forma. Tik giedant jas a cappella – nepaprastai atidžiai įsiklausant vienai į kitos balsą, ritmo pulsavimą, skiemenų tarimą, galimas bendras „alsavimas“, ypatingos darnos kūrimas. Giedant sutartines a cappella visa atsakomybė tenka ne aranžuotei ar originaliai instrumentuotei, ne ritmą „iš šalies“ palaikantiems būgnams, bet pačioms giedotojoms. Nuo jų, turinčių skirtingus balso tebrus, skirtingą laiko pojūtį, pagaliau, skirtingą pasaulėvoką, gebėjimo sutarti – susivienyti giedant sutartines ir priklauso bendro meninio produkto kokybė arba meninė įtaiga. Be abejo, garso įrašas niekuomet neatstos to poveikio, kurį ir mes, ir klausytojai junta sutartinių koncerto ypatingoje aplinkoje metu.
- Papasakokite apie Trys Keturiose atsiradimą ir istoriją. Esate vadinamos bene "profesionaliausiomis" sutartinių atlikėjomis Lietuvoje. Kokius reikalavimus sau keliate? - Išleistą albumą "Kas tar taka" paskyrėte savo grupės giedotojai Birutei Vilkauskienei, jau iškeliavusiai Anapilin... Papasakokite apie ją daugiau. Be galo sunku apie tai kalbėti. Birutė – senų laikų bičiulė, daugelio jaunystės kelionių po Lietuvos piliakalnius, Karaliaučių ir kt. bendražygė, „Visi“ folkloro ansamblio dalyvė. Su ja daugybę metų dainuota ir kasdienybėje, ir šventėse. Sutartines drauge rimčiau pradėjome giedoti Muzikos akademijoje (ji buvo mano studentė), todėl vėliau ją ir pakviečiau prisijungti prie Trys Keturiose. Tai buvo reto nuoširdumo ir sąžiningumo žmogutis... Gebėjo savo nuoširdžiu juoku užkrėsti ir kitus, prajuokinti net iki ašarų... Turėjo tvirtą dvasinį stuburą. Sutartinės jai buvo labai brangus dalykas. Jos balsu giedamos sutartinės ir šiandien tebeskamba man ausyse... Galbūt ji vis dar atitaria mums, sėdėdama Vėlių suolelyje... - Jei teisinga pastebėti, Jūsų giedotojų grupė atstovauja požiūrį į sutartines, kaip gan "slaptą" ir "uždarą" moterų tradiciją, kurios liudijimų gausu folkloro užrašymuose. Ar toks atlikimas nėra pasekmė to, kad ilgainiui senosios etninės tradicijos atsidūrė savotiškame pogrindyje? Kiek galima sužinoti apie sutartinių reikšmes ir giedojimą ikikrikščioniškais laikais? Šiuo klausimu jau labai daug ir mano pačios svarstyta, ir ginčytasi. Dabar sunku pasakyti, kaip ten „iš tikrųjų“ būta ikikrikščioniškais laikais. Galimos tik įvairios prielaidos, pamąstymai ir t.t. Kažkada jau kėliau prielaidą, kad sutartinės (pagal įvairius požymius, kurių čia dabar nevardinsiu) pradiniame etape galėjo būti tam tikros elitinės žmonių grupės (žynių, šventikų ir pan.) savastimi. Tiksliau, slaptą jų simbolių (muzikos, poetikos, šokio) kalbą žinojo ne bet kas. Gali būti, kad kadaise bendruomenėje jos buvo giedamos ir didesniu žmonių būriu, tačiau iki mūsų išlikę rašytiniai liudija būtent grupinę sutartinių giedojimo tradiciją. Lyg ir visai logiška būtų priimti „pogrindžio“ teoriją, tačiau to man neleidžia daryti gilesnis kitų Europos tautų senojo sekundinio dainavimo pažinimas. Būtent senosios Europos civilizacijos ištakų teritorijoje dabar gyvenančios tautos (serbai, bulgarai, juodkalniečiai, makedonai ir kt.) yra išsaugojusios labai panašų giedojimo būdą nedidelėmis grupelėmis: dviese, trise arba keturiose. Įdomu, kad ypatingai paplitęs yra dainavimas 2 poromis („keturiõs“). Visa tai susiję su savita liaudies terminija, apibrėžiant kiekvieno balso funkciją šiame giedojime. Manyčiau, kad tai labai senas reiškinys, greičiau susijęs su archajiška skaičių (2, 3, 4) simbolika, nei su tradicijos nykimu, giedotojų „konspiracija“ ir pan. Gaila, kad vis pritrūkstu laiko šiai minčiai argumentuoti, išplėtoti ir paskelbti spaudoje... - Šiaip ar taip, albumą "Kas tar taka" ko gero galima pavadinti labai moterišku? Ar tai reikštų, kad vyriškajai folkloro mylėtojų daliai jis "mažiau skirtas"? :) Anaiptol :) Nežiūrint to, kad pats albumas tarsi „moteriškas“, jis neapibrėžia lytiškumo. Na, bent jau iki šiol daugiausia gerbėjų turėjome tarp vyrų – gal dėl to, kad vyrams labai rūpi pažinti tą „uždraustą“ sritį, o gal juos labiau nei moteris keri pats sutartinių giedojimas? Beje, man pačiai visuomet labai gražu, kai vyrai dainuoja. Ypač, kai kokybiškai... - Regis šiuo metu sutartinių tema išgyvena savotišką atgimimą etnomuzikos pasaulyje, kaip Jūsų akimis keičiasi (ar nesikeičia) požiūris, atlikimas, interpretavimo laisvė, visuomenės susidomėjimas? Kokias kitas sutartinių giedotojų grupes paminėtumėt? Pastaruoju metu etninės muzikos pasaulyje, kaip ir kitose meno srityse, pastebima visiška interpretavimo laisvė. Gaila tik, kad pradedantiesiems dažnai nebekyla noras giliau pažinti pačią tradiciją, o tik iškart ją savitai interpretuoti, kuo greičiau paskleisti savąjį požiūrį klausytojui ir pan. Tiesa, čia vėlgi labai plati tema, kuria būtų galima be galo ilgai diskutuoti. Jei trumpai, tai šiandieninėje sutartinių sklaidoje esama labai daug įvairių tendencijų. Viena jų – autentiškos tradicijos tąsa, giedant nedidelėmis grupelėmis (2–4). Tačiau ir tarp šios krypties atstovų esama labai skirtingų grupių, skirtingo sutartinių suvokimo ir interpretavimo. Vieniems jų (ypač – vaikų ir jaunimo folkloro atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ dalyviams) tai tiesiog gražaus muzikavimo išraiška, savotiško muzikalaus „virtuoziškumo“ demonstravimas, kitiems – gilinimasis į specifinį garso išgavimo būdą (pvz., grupei „Sasutalas“), ketvirtiems – tiesiog dar „pradinė“ užduotis neišklysti iš savo balso partijos, atrasti savo tembrą, nebijoti sekundų ir pan. Naujų vėjų į atgijusią sutartinių tradiciją įnešė „Kūlgrinda“ – apeiginio folkloro grupė, įsikūrusi 1990 m. (vadovai – baltų senojo tikėjimo bendruomenės „Romuva“ krivis Jonas Trinkūnas ir jo žmona Inija). Propaguodami senąją baltų muziką (repertuaro pagrindą sudaro Rytų Lietuvos dainos, taip pat sutartinės), kūlgrindiečiai stengiasi ją pritaikyti dabartinei auditorijai. Sutartinėms, giedamoms didelio mišraus (moterų ir vyrų) būrio, dažniausiai pritariama dideliais būgnais (paskutinių metu – indiškais). Kūlgrindiečiai pasipuošę pagal archeologinius radinius atkurtais drabužiais, žalvarinėmis segėmis. „Kūlgrindos“ sutartinių interpretacija ir ypač sceninė išvaizda (paprasti „archeologiniai“ drabužiai vietoje perdėm puošnių XIX a. išeiginių margaspalvių tautinių kostiumų) padarė didžiulę įtaką jaunimui, ieškančiam savo šaknų. Šiuo metu turime nemažai „Kūlgrindos“ pasekėjų, ypač Kauno jaunimo tarpe. Sparčiai daugėja „modernių“ sutartinių interpretatorių, savo šiuolaikiškumą išreiškiančių gausiu akustinių ir elektrinių instrumentų vartojimu, į pirmą vietą iškeltu ritmu, paryškinamu mušamaisiais instrumentais ir pan. Daugeliui jų sutartinės (arba kitos dainos) tampa atspirtimi savitai muzikinei raiškai. Pastaruoju metu esama tikrai nemažai gana sėkmingų ir mažiau pavykusių sutartinių aranžuočių ir interpretacijų. Galbūt kai kam atrodo, kad šiandieninis sutartinių giedojimas mažomis grupėmis „be priedų“ – ne šiuolaikiškas, konservatyvus ir pan. Manyčiau, kad tai visiška nesąmonė. Tiesa, išoriškai jis gal ne toks atraktyvus, kaip „modernusis“. Tačiau čia tiesiog iškyla skirtingo požiūrio ir vertybių klausimas. Mano galva, nors ir nedaug, bet visgi buvo ir bus sutartinių puoselėtojų, trokštančių patirti gilų dvasinį ir estetinį išgyvenimą pačiame sutartinių giedojime. Nepriklausomai nuo laikmečio. - Įdėmus sutartinių klausytojas patiria savotišką transo būseną. Ar tai kaip nors aiškinama moksliškai, etnologiškai (pvz. kalbant apie sutartinių sakralumą)? Nors ko gero net išsamiausias tyrimas neatskleidžia žmogui tokios sutartinės gelmės, kaip pats giedojimas? Nieko nuostabaus, kad klausytojas, beklausydamas sutartinių, patiria savotišką transą. Iš dalies, tai įvyksta nuolatinės tolygios ritmo pulsacijos dėka. Kaip žinoma, akcentuotas ritmas yra vienas iš pagrindinių sutartinių muzikos bruožų. Be kita ko, jau M. K. Čiurlionis yra pastebėjęs, kad „ritmo monotonija – tai viena iš svarbiausių ir, drįstu pasakyti, gražiausių mūsų dainų ypatybė. Šita monotonija duoda didelį, prakilnų rimtumą ir, klausydamas ilgiau, pradedi justi jos gilų, mistišką būdą”. O kompozitorius Edvinas Geistas dar 1939 m. sutartinėms būdingame trumpų, primityvių muzikos atkarpų kartojime įžvelgė didelį bendrumą su Afrikos (ypač arabų) muzika bei azijiečių dainų tipu. Jis atkreipė dėmesį, kad primityviosiose tautose toks reiškinys susijęs su kultiniais ir maginiais tikslais – tam tikras stereotipinis ritmo ir monodinių struktūrų kartojimas žmonėms suteikdavęs hipnotizuojančių galių. Čia galėtume prisiminti ir šamaniškas tradicijas – šamanų persikėlimą į dvasių pasaulį, rečituojant tam tikras besikartojančias melodines-ritmines formules. Specialių tyrimų, apimančių sutartinių hipnotizuojantį poveikį, jų įvedimo į transo būseną priežastis, kiek žinau, nebuvo atlikta. Kol kas apie tai galime kalbėti tik iš savo praktinės patirties, iš pokalbių su kitomis giedotojomis arba klausytojais. Iš asmeninės patirties galiu tik patvirtinti, kad sutartinių giedojimas tikrai pašalina stresą, panaikina galvos skausmą, bet svarbiausia – harmonizuoja vidinę būseną... Jau įrodyta, kad pats dainavimo (giedojimo) procesas žmogui yra labai naudingas, turi pozityvios įtakos sveikatai, ypač psichikai, širdies veiklai, kvėpavimo takams ir pan. Dar Vydūnas yra kalbėjęs apie tam tikrų balsių išdainavimo naudą sveikatai. Kai kurie muzikos terapijos specialistai siūlo gerinti sveikatą, giedant balsius a, e, i, u. O juk sutartinių refrenuose apstu šių balsių, visokeriopų jų kombinacijų: sadauto, gedula, titity tatato, tūto, sadūto ir pan. Bet čia kalbu apie poveikį pačioms giedotojoms. Grįžtant prie giedojimo įtakos klausytojui, greta jau aptartų sutartinių savybių, didelį poveikį turi ir pačių giedotojų balsai, ypač jei juose slypi charizma...
- Ar sutartinės atlikimui svarbu kiek giedotojų ją atlieka? Tikriausiai Jūsų grupei tiek repeticijoms, tiek gyvam atlikimui svarbi aplinka? Galima net sakyti, kad sutartinių žanras išskirtinai reiklus atlikimo vietai ir atmosferai. Kaip tai sprendžiate, ar netenka susidurti su netikėtumais? Kuo mažiau giedotojų, tuo giedojimas tampa labiau sukauptu. Bene daugiausia dvasinės koncentracijos reikalauja giedojimas dviese (dvejinės) – čia jau privalai tiesiog „susilieti“ su partnere, alsuoti vienu ritmu. Ne veltui giedama „burna į burna“, neatitraukiant akių vienai nuo kitos. Nors, tiesą sakant, lygiai toks pats giedojimas, išlaikant akių kontaktą, svarbus ir giedant trise ar keturiose. Šių giesmių „sutarimo“ esmė glūdi ilgamečiame patyrime, kaip iš atskirų „soluojančių“ balsų suausti darnų audinį, kuriame nė vienas iš balsų (nė viena iš asmenybių) „nekyšotų“, bet būtų justi visų balsų visuma. Retas kuris koncertas suteikia visišką pasitenkinimą. Vienas tokių buvo labai seniai, Rumšiškėse, dar su pirmąja giedotojų grupe. Tuomet muziejuje vykdavo folkloro ansamblių kūrybinės stovyklos, kurių metu dirbdavome įvairius darbus (pvz., teko rišti rugius), mokydavomės įvairių amatų, klausydavomės paskaitų ir daug dainuodavome. Kartą vakare buvome paprašytos pagiedoti sutartines. Pradėjome giedoti. Basos, aukštoje žolėje... Aplink mus – atsipalaidavę klausytojai. Vieni sėdi žolėje, kiti – ant akmenų tvoros... Neatsimenu, kiek laiko mes ten giedojom (berods, virš valandos)... Nebuvome susirašiusios jokio repertuaro – sutartinės viena po kitos tiesiog natūraliai „plaukė“ iš atminties... Po kiek laiko atsitokėjome, kad mes jau labai ilgai giedame. Klausiame: „Gal jau užteks? Gal pavargote?“. Kažkas tik tiek teatsakė: „Giedokit, giedokit...“. Tai mes ir dar pratęsėm. O paskui Vytautas Musteikis atnešė trilitrinį stiklainį pieno ir įteikė mums. Nuostabiausias prisiminimas – daugiau niekada nieko panašaus neteko patirti... Taigi giedojimas gamtoje, ypač prie vandens – nepakartojamas. Tai giedojimas sau, susiliejant su gamta. Vis dėlto sutartinių koncertui, kad ir gamtoje, jau taip pat reikia tam tikro nusiteikimo, bendraminčių susitelkimo aplinkui ir pan. Dar kitoks yra giedojimas per šventes, pavyzdžiui, Rasas. Čia jau mūsų „išgrynintas“ giedojimas kaitaliojasi su bendruomeniniu giedojimu didesniu būriu.
Manau, sutartinių giedotojos jokiais būdais neturėtų apsiriboti vien tik „koncertiniu“ sutartinių atlikimu. Būtinai turi pajusti ir jų sąlytį su gamta, su šventės kontekstais... - Tikriausiai, išleidus albumą, jau turite minčių, kokiu būdu tas dainas klausytojai galės išgirsti gyvai? Ir tikriausiai jau turite sumanymų artimiausiai ateičiai?
----------------------- Trys Keturiose įrašai Youtube: Dangus channel Sutartinės @ youtube ---- Alchemija XI. Praktinė magija: sutartinės. from alchemija on Vimeo.
|
