Gegužė: žalio ūko migla Gegužė pats gražiausias pavasario mėnuo senoviškai vadintinas Gegužiniu, Sėtiniu, Žiedžium, Mildiniu. Skleidžiasi, sprogsta medžių pumpurai, dygsta daigai, kliokti įsibėgėja įvairiabalsė paukščių aidija. Deivės Medeinės viešpatija atlieka didįjį virsmą, niūrią pilkumą keisdama į kaskart tirštėjantį žalią ūką ir balsų gausybę. Augmenys stiebiasi į Saulę, gyviams pats darbymetis: reikia lizdus sukti, perėti, jauniklius saugoti. Žmonės taip pat, ėgi, tik pūkši, sukasi gegužė pats sėjos įkarštis, pats darbų soduose, daržuose tankumas. Pasirenkant sėjos metą dera vadovautis Gamtos požymiais: pupos sėjamos, kai klevai žiedus išskleidžia; avižos kai ievos pražysta, alksnių lapeliai išsprogsta; kanapės kai epušė parausta ir gegutė užkukuoja; linai pradėjus šermukšniams ir kadagiams žydėti; agurkai vyšnioms pražydus; bulvės obuoliukams užsimezgus; miežiai žiemkenčiams plaukėjant, putinams žydint. Javams sėti reiktų sulaukt šiaurinio vėjo, saugančio nuo kenkėjų, arba bent jau pradėti sėją nuo šiaurinio lauko kampo. Labai tiksliai viską pasako Mėnulio pavidalas tūkstantmečių patirtis moko, kad nuo Mėnulio fazės priklauso Gyvybės pulsas Gamtoje. Bendriausia taisyklė yra tokia: tuos augalus, kurie derlių brandina virš žemės, reikia sėti esant jaunam Mėnuliui; šakniavaisius, kurių derlius tarpsta po žemėmis, reikia sodinti, kai Mėnuo dyla. Kviečius, miežius, avižas geriausia sėti, kai Mėnesėlis yra trijų vakarų "ragučiuose". Prieš sėjant javus kalbama malda: Duodu tau, Dievuli, sėklą, kad tu atiduotum šimtą kupinų sėklų. Augink ir brandink mano pasėlius, kad užaugtų ant mūsų dalies, neužmiršk alkanų gyvulėlių, paukščių ir vabalėlių. Atitolink debesis ledų ir audrų, naikinančių javelius. Skalsa! Skalsa! Skalsa!" Pirmasis gegužės sekmadienis (šiais metais gegužės 7 d.) Motinos diena. Nepamirškime pasveikint Motinų, nors tai ir šventė neturinti gilių tradicijų Lietuvoje. Pirmosiomis gegužės savaitėmis švenčiama meilės Deivės Mildos ir Gegutės šventė. Gegutės balsu, kurį būtinai išgirsime gegužės pradžioje, byloja pati likimo Deivė. Todėl ir gali gyvenimo metus ar būsimus turtus išskaičiuoti. Jei pirmąkart gegutė užkukuos jau sulapojus medžiams metai bus geri, o jei "ant nuogų šakų" blogi. Deivė Milda, karo Deivės Jundos sesuo, ne tik meilės, bet ir laisvės Deivė. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė ir kaip ji dabar vadinasi - neaišku. Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis, žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legenda kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai Dievaitė Milda. Gali būti, kad prie to Mildupio, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta vienos iš Mildos šventyklų. P.Dundulienė spėja, kad Mildos šventyklos buvusios Vilniuje, Gedimino sode, ir Kaune "alkoje, kur subėga Nemunas su Nėrim". Gilioje senovėje dviejų didžiųjų Lietuvos upių santaka buvusi gražiausia ir švenčiausia vieta. Tarsi meilės ir laisvės sala, kurioje viešpataudama Deivė Milda globojo anų laikų jaunąją kartą. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad čia Mildos šventykla buvusi iki XIII amžiaus. Atsikrausčius į Baltijos pajūrį kryžiuočių ir kalavijuočių ordinams, reikėjo gintis nuo nuožmiųjų grobikų. Tad visa panemunė nuo Nemuno aukštupio iki deltos buvo nusėta pilimis. Mildos šventykla su aukuru buvo iškelta į kairįjį Nemuno šlaitą, o Santakoje imta statyti pilį ir įtvirtinimus. T. Narbutas rašė: "Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojus ir kerėtojas, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais. Šioje laimingoje Nemuno ir Neries pakrantėje gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės; jų dainos beveik visuomet apie meilę, pulsuoja iš tiesų kiteriška jausmų jėga; iš jų ne viena apdainuoja Deivės Mildos grožį". Šių dienų jaunimas jau eilę metų gyvybingiausiai švenčia Mildą Dvarciškių kaime, Švenčionių raj.. Tam pasirenkamas artimiausias gegužės 13 ajai savaitgalis. Statoma Deivės Mildos stovyla išdabinta merginų nupintomis gėlių ir žolynų pynėmis. Deivės Mildos šventės pagrindinis simbolis rombas. Jame susieina abu, vyriškas ir moteriškas, simbolių pradai. Rombą galima "apauginti" visokiausiais kitais ženklais, brūkšniais, linijomis čia nėra jokių apribojimų, visa esmė glūdi pačių kuriančių viduje, jų išmonėje. Kuriamas aukuras, einami apeiginiai rateliai, mušami būgnai, skamba kanklės, aukojama Deivei Mildai ir kitiems Dievams. Leidžiantis sutemoms palydima Saulė, šventės dalyviai renkasi vakaroti prie laužų arba šoka smagioje vakaronėje. Mildos arba Gegutės šventėms tinka senoviškas žaidimas "Gegužės" žaidimas. Kiekviena mergina iš eilės sodinama užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito vaikinai prieina prie jos, paima už rankų ir dainuoja. Sėdinčioji turi iš balso atpažinti tris. Po to atrišamos akys, mergina pašoka su išrinktaisiais, pasikeičia dovanomis. Nuo tada, per visus metus, gali vadinti juos broleliais, o šie ją - seseria, pagelbėti vieni kitiems, padėti bėdoje, saugoti nuo skriaudos... Įsimylėjėliams pats tinkamiausias metas vaikštinėti pražydusiais paupiais, pagiriais, išpažinti vienas kitam giliausius jausmus, pasveikinti mylimąjį meilės dienos proga. Gegužės 8 d. Galios diena. Tądien atliekamos apeigos Medeinei. Jei Galios diena saulėta, bus daug medaus, jei diena apniukusi mažai. Šeštos savaitės po Velykų ketvirtadienis (gegužės 25 d.) Šeštinės arba Pavasario sambariai. Metas laukų, pasėlių apsaugos apeigoms. Tądien stengiamasi kuo anksčiau atsikelti, aukojama derliaus Dievams ir protėviams meldžiant gerai užauginti tai kas pasėta. Svarbios laukų lankymo (sambarių) apeigos. Apie laukus, pasėlius einama ratu, šokama, dainuojama skatinant, meldžiant gero derliaus. Pasėlius, gyvulius nuo piktų dvasių, audrų, krušų, ligų, raganysčių apsaugo ant baslio šalia ąžuolų, laukų pamautos gyvulių kaukolės. Jos turi stiprią piktybes nukreipiančią jėgą, todėl kabintinos ne tik laukuose, bet ir sodybose. Apėjus bei apdainavus laukus keliamos suneštinės vaišės, puotaujama. Parengė Skroblas :::
|
