Tamsiosios bangos elegija su dviem bisais
DEINE LAKAIEN koncertas Rygoje 2005-12-01
reportažas - ugn / foto - gintarė ir ugn

Lėtai stumiamės link Rygos, slaunojo miestelio, centro. Ketvirtadienio vakare Latvijos sostinę užklumpame kaip tik per vakarinių kamščius, katrie aiškiai byloja apie kitokią, industrinio didmiesčio atmosferą. Rūmai, kuriuose vyks DEINE LAKAIEN koncertas stūkso pačiame centre, netoli stoties. Labai džiugu, kad net nepaisant buduliškai latviško džipo viražų pavyksta įsprausti mūsų busiką nemokamoje stovėjimo vietoje. Tad turime dar gražias porą valandų išsikeisti litus į nykiai atrodančią latviškų kapeikėlių saują ir susirasti kokią jaukią karčemą.

Pirmąjį žiemos vakarą Rygos senamiestis atrodo kiek pustuštis. Bandau orientuotis kur čia galėtų būti įeinamas kabakas, kažkur netoliese Irish pub'o... O virš Dauguvos žiočių miesto tebetupi tas nuotabus gaidžiukas, kurį dar nuo vaikystės norėjosi nuraškyt nuo bažnyčios kuoro ir turėt kaip cukrinį saldainį. Bet vietoj lipimo į bokštą ir saldainių tenka pasirinkti a la kaimietišką interjerą ir "Lido" a la naminį medaus alų. Hm... geriasi skaniai (bet būna ir geriau :).

Latviešu Biedribas Nams - ištaigingas, aukštas praėjusio amžiaus pradžios (o gal ir XIX pabaigos) pastatas su įspūdingomis kolonomis ir milžinišku foje. Kiek neįprastai čia skelbimų lentose atrodo spalvingi DEINE LAKAIEN plakatai įsprausti tarp tradiciškai vienspalvių chorų, orkestrų, vaidinimų ir kitų klasikinės kultūros įvykių. LAUXNOS Vytautas, Rygoje praleidęs netrumpą mokslų laiką, mane apšviečia, jog šis statinys yra savotiškas latvių tautinės kultūros atgimimo simbolis. Truputį primena Vaidilos teatrą, tik gerokai didesnis ir neapleistas.

Priduodame apdarus paslaugioms rūbininkėms ir tarp veidrodžių bei kilimų žingsniuojame į salę antrame aukšte. Prie įėjimo ir ant laiptų stoviniuoja įtartinai mandagūs apsaugininkai ir žmogėnai užsidėję įvairių žvėrių galvas (pasirodo tai reklaminio renginio video-klipo personažai). Tiek aplinka, tiek besirenkanti publika undergroundu nelabai atsiduoda. Ryškiai gotiškų personalijų nedaug, keliolika metalinės ir industrinės scenos įžymybių, o daugiausia - paprastų jaunų miestiečių ir kostiumuotų dėdžių. Sutiktas senas bičiulis sako, jog tikriausiai pusė čia susirinkusiųjų išvis nežino kas tie DEINE LAKAIEN, mat atėjo jie į jubiliejinę Rygos radijo stoties "Naba" šventę.

Čia, manau, reiktų kiek išsamesnio paaiškinimo. Radijo stotis "Naba" transliuoja įvairią muziką jau tris metus. Labai nemažai jos eteryje skambančios muzikos yra nekomercinė ir, jeigu teisingai suprantu, tikslinė grupė yra daugiausia jauni, savitai mąstantys žmonės. Ne be šioje stotyje dirbančių ir Dangaus festivalių publikai pažįstamų diskžokėjų Oliverio ir Vugulso pastangų viena populiariausių "Naba" eterio ir topų grupių tapo DEINE LAKAIEN. Ir štai, jubiliejui buvo nutarta pasikviesti koncertuoti būtent juos. Gražu ! Plakatas mirga solidžių rėmėjų logotipais, o a nt plačių rūmų laiptų sutiktas Oliveris patikina, jog su renginiu viskas klojasi puikiai - parduoti 700 bilietų ir išdalinti dar 500 kvietimų.

Taigi, salė pilna ir guviai šurmuliuoja. Aš dar prišoku nusipirkt Ciesiaus alaus, kad atginčiau tą įkyrią blaivybės šmėklą iki prasidės muzika. Su seniai matytu NEGLECTED FIELDS gitaristu Sergėjumi pasidalinam undergroundo džiaugsmais ir skausmais. Džiugu, kad latviai alternatyvščikai atrodo pagaliau turės savo pačių sukurtą dar vieną klubą, pagyvinsiantį koncertinę veiklą Rygoje. Sergėjaus draugę Lakissova, anksčiau grojusią Estijos merginų gotikinėje grupėje SHABASH, išklausinėju apie jos naująjį muzikinį projektą. Gali būti, jog pamatysime jį Vilniuje per Kunigundą 2006. Bet mūsų pokalbį nutraukia stiprus triukšmas iš salės, reiškiantis, kad koncertas tuoj prasidės. Einam vidun.

Šurmulys trumpam nuščiūva, kai scenos tamsoje sušmėžuoja violetiniai blankūs šešėliai ir pasigirsta nostalgiškos styginių natos. Jas netrukus papildo gilios elektroninės vibracijos ir harmonijos. Galiausiai įsijungia gitara ir įsižiebiančioje šviesoje išvystame visą DEINE LAKAIEN orkestrą - dvi žavias smuikininkes, nebe jaunuoliško amžiaus violončelistą (jo "kiauras" instrumentas puikiai atrodo ir dera šioje muzikoje), gitaristą ir prie fortepijono prisėdusį elektronikos maestro Ernst Horn... Nors iš te, kur stoviu ir nesimato, bet pagal sprogstančią salės reakciją galima numanyti jog scenos gilumoje pasirodė tamsiosios scenos dievas Alexander Veljanov. Jo nepakartojamas, giluminis balso tonas galingu gūsiu įsilieja į bendrą žavinčią elegiją. Firminis balsas, firminė šukuosena. Veljanovas išrodo tikrai elegantiškai, o solidus narių amžius visai grupei suteikia itin savito šarmo, kuris čia, Rytinėje Europos darkwave pusėje beveik nesutinkamas...

Vokalistas pasveikina Rygą ir prisistato, kaip įprasta, po pirmojo kūrinio. Pradžioje išgirstame, vėlgi tradiciškai, naujausio albumo "April Skies" gabalus - juk šis pasirodymas grupės apibūdinamas kaip finalinis šių metų turo taškas. Muzika vis labiau banguoja ir įelektrina, o Alexandro Veljanovo balsas toliau stulbina sodrumu ir kažkokiu unikaliu, aksominiu ramybės ir dramatizmo junginiu. Tai tarsi pusė viso DEINE LAKAIEN skambesio, šio perfomanso siela. Lieka tik vis labiau užsimiršti ir gėrėtis, kaip skleidžiasi vokiški melodijų nėriniai, taip sklandžiai ir tinkamai šioje užburtoje salėje - jos masyvi scena, išlaikytai gotiški-barokiški papuošimai, pakibusi juoda uždanga viršuje, balkonai ir sietynai - atrodo tik ir laukė tokio koncerto, kuriame susilieja senas jaukus ąžuolinis girgždesys ir atšiauriai romantiškos naujojo amžiaus simfonijos.

Įgarsinimas puikus. Nors Skrandis šioj vietoj turėtų burbtelti, jog jam garsas pasirodė nelabai. Bet aš tada burbtelčiau, jog reikėjo išsirinkti poziciją salėje :) Kadangi įpusėjus DL pasirodymui kai kurie nelabai susipratę publikos atstovai nusprendžia, kad išgirdo užteltinai ir mandagiai pasišalina, okupuoti vietelę priešais sceną arčiau centro nebesudėtinga. Bandau plekštelti dar keletą foto kadrų iš naujo taško, tačiau netrukus pajuntu sunkiasvorį patapšnojimą per petį - apsauginis vyrukas primena, jog 3 pirmieji kūriniai jau seniai baigėsi.

Charizmatiškasis Veljanovas skelbia vis naujus dainų pavadinimus, pabyra ankstesni hitai, o mano nudžiugimui galiausiai nukeliaujama ir iki albumo "Forest Enter Mix", nuo kurio kadaise prasidėjo mano pažintis su DEINE LAKAIEN... Nors dirigento meno mokėsi E.Hornas, šou toliau vadovauja vokalistas - nepamiršdamas gero jumoro. Jo staigūs, dvarfiški judesiai šiek tiek komiški, bet matyt turi magišką jėgą - tarsi užmeta kerėjimo tinklą ant publikos ir sužvejoja jos sielas. O dėdulė Hornas vis labiau šėlsta, tampo rojalio stygas ir leidžia eterin vis daugiau masyvaus triukšmo, kurio sunkias klostes elegantiškai sukerpa žvitrūs smuikų ir violončelės smičiai. Muzikai intensyvėjant gitaristas darosi vis šoklesnis - jeigu ne kostiumas, pamanytum kad jis iš hardcore scenos...

Publika ploja, publika trypia ir reikalauja dar. Kai plojimas pasidaro gan ilgas, suvokiu, jog koncertas baigiasi - pusantros valandos sutirpo nepastebimai. Šaunam į balkoną, kad pamatytume bisą iš viršaus. Dievai sugrįžta, žavios smuikininkęs šypsosi ir vėl griežia. Veljanovas vėl dainuoja... Po to dėkoja radijai "Naba", Rygai ir užsimena, kad norėtų vėl groti šiuose kraštuose, galbūt Latvijoje, gal Estijoje, arba Lietuvoje (išsilavinęs žmogus, vienok...). Latviai reikalauja antro biso ir reikalauja ilgai. Taip paprastai žmonės ploja po snogšybatelnų spektaklių ir koncertų teatruose ir tokiam alasui šie rūmai vėlgi puikiai tinka. Dar du gabalai, kurių aš jau nebeskiriu. Vietom tai jau panašu į beprotišką noizą ir chaosą, kuris visgi kažkokiu stebuklu valdomas. Vakaro herojai sostoja prie scenos krašto, iš už nugarų - akinanti balta šviesa. Žodžiu, triumfas kai turi būti, rankos ploja pačios... Bravo, bravissimo!

Lempoms užgesus žmonės metasi link DEINE LAKAIEN įrašų ir atributikos stendo. Kai kas dar sulaukia scenoje apratūros nusirinkti atėjusių muzikantų ir jiems ploja dar. Aš fotografuoju įgarsinimo pultą ir baltai pavydžiu latviams. Už tai, kad visa tai padaryta tokiu lygiu, kokio nusipelno DEINE LAKAIEN. Už tai, kad čia mąstymas atrodo atviresnis nei pas mus. Už tai, kad visa organizacija ne mažiau įspūdinga nei pats koncertas.

Nežinau ar pavyktų tai padaryt Lietuvoje. Sunku būtų įsivaizduoti, kad kokia nors radijo stotis ar solidi firma savo jubiliejui pasikviestų ne kokią nors eilinę grupę POPŠŪDŲ PYRAGAS, o kažką tokio, kas brandu ir kalba sielai. Be to, ar mūsų publika tai įvertintų? Manau iš Lietuvos į šį koncertą atvažiavo daugiausiai 25-30 žmonių, kas irgi išvaizdžiai byloja apie lietuviškos gotikinės scenos lygį ir nuostatas... Nors, kalbantis su bičiuliais iš kitų Baltijos šalių, kiekvienam vis atrodo, kad scenos padėtis geresnė pas kaimynus.

... Rygos gaidelis tolsta, kartu su didmiesčio žiburiais. Grįždami su bendrakeleiviai dar pasibovijam kažkokiais alkoholiniais saldžiais bizalais, aplankom naktyje skendinčią Bauskės pilį, galiausiai kileris Rūtelė mane pribaigia kliuksinčiu starkos buteliu... Su pasinėrimu į nuodingą bizantišką sapną baigiasi ir šis reportažas.



.