Kusturicos orkestras Vilniuje - dvi valandos euforijos akimirksniu
2005 balandžio 9 d. Ledo rūmai Vilniuje

reportažas: Andraika
foto - iš The No Smoking Orchestra tinklapio

Balandžio 9 d., ankstyvą šeštadienio vakarą, kuo anksčiau išskubėjom link Ledo Rūmų ar Ice Palace, kaip dabar madinga rašyt - buvau girdėjęs, jog su parkingu gali kilti problemų ir t.t. Taigi nusibeldėm prieš gerą valandą, pasitamėm automobilį ir patraukėm link salės. Pirmiausia nustebino rūstūs " Falck Security vyrukai", primygtinai reikalaujantys atverti visas rankines, kad, neduokdie, kas nors neįsineštų foto ar video įnagių. Manęs tai labai nepribloškė - per pirmuosius "Death Comes" apie fotoaparatus nebuvo nė kalbos - tekdavo prie durų palikt (be teisės susigrąžinti) diržus, raktų grandinėles, o ką jau kalbėt apie įvykį, kai viduj buvę milicininkai sudaužė kuprą bananais, bo kažkuriam susivaideno, kad mano dėvimo žiedo kaukolė kažkiek per didelė (na po to ji gerokai sumažėjo, sutrypta kaustytų batų). Taigi praėjau pro apsaugą su teisuolio mina ir nė nepaplekšnotas per šonus - apdairiai net telefoną su kažkokia neva "fotografuojančia" skylute įsibrukau giliau. O kaip smagu buvo iš šalies žiūrėt į pasipiktinusias skrybėliuotas poniutes, katrom prisiėjo atvert savo rankines- išimčių nebuvo daroma niekam :)

Taigi viduje, kaip ir priklauso, pirmiausia nukulniavau link alaus stalo, palikęs žmoną pildyt kažkokios beviltiškos loterijos kuponų, gautų prie durų. Na, ką gi - alus gausa nenustebino - dviejų rūšių "Vilkmergė" - normalaus stiprumo ir "overloadintas" specialistams - 8 ar kiek ten laipsnių. Čipsai, duona ir nieko daugiau - ganėtinai asketiška, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pakilus laiptais galima papult picerijon, visai suprantama (na, pakilęs nebuvau, taigi nedrįstu komentuot, ar ji išvis veikė). Žmonių vis daugėjo - kadangi buvo labai šiltas vakaras, nemažai prisiekusių gerbėjų būriavosi lauke, sriubčiodami atsineštinius gėrimus. Galima buvo išgirst įvairiausių kalbų - nuo anglų, vokiečių, švedų iki kažkokių nelabai man suprantamų. Reikia pripažint, kad nebuvo šlitinėjančių, agresyvių ar šiaip ramybę drumsčiančių - gal Nerūkančiųjų Orkestro aura visus taip teigiamai nuteikė?.. O gal tiesiog publikos kontingentas papuolė toks. Buvo tikrai daug vietinės padangės žvaigždžių ir žvaigždelių, mirgančių mūsų spaudoje bei ekranuose :)

Kaip bebūtų keista, apie 20 valandą, kaip ir priklauso, salės durys prasivėrė ir žiūrovai plūstelėjo vidun. Susigrabalioję, kur tos mums priklausančios vietos, prisėdom, pasibėdavoję, kad nėra stovimų vietų - na, Nerūkantieji tikrai negroja kamerinės aplinkos reikalaujančios muzikos- kur kas geriau būtų buvę tokį koncertą organizuot išvis kokioj miško laukymėj :) na, bet apie tai vėliau.

Lygiai 15 po aštuonių šviesos užgęso ir... ėmė skambėti cccp himno fonograma. Žinant Emiro Kusturicos būdą, priėmiau tai nei kaip politinės išraiškos būdą, bet kaip savotišką "?????????" – nesumislijau, kaip lietuviškai išversti šį žodį, geriausiai apibūdinantį visą E.Kusturicos kūrybą. Aidint didingiems akordams, scenon ėmė gužėti visas NO SMOKING ORCHESTRA - būtent "gužėti" – visgi vien atlikėjų devynetas, o kur dar kažkokia besismaukanti scenos pakampiais palaikymo grupelė - matyt, gal kokie draugai ar padėjėjai :)

Nutilus aplodismentų audrai, scenon išlėkė frontmenas - mažas, guvus, it spyruoklė, žmogeliukas - pasisveikino su visais ir užtraukė liūdną giesmę iš filmo "Black cat, white cat". Na bet ta daina visas liūdesys ir baigėsi - jau sekantis gabalas užvedė plojimais visą salę - kaip įmanoma nusėdėt, per visą tą būgnelių, akordeono ir dūdų cunamį? Man ėmė rodytis, kad Mažasis vokalistas po pirmųjų gabalų tiesiog numirs nuo išsekimo - tokio energijos išlydžio scenoje nemačiau jau seniai - nenorom ėmė asocijuotis su garsiuoju Garkuša iš puikios grupės "Aukcion". Visų bonzų, mokėjusių už brangiausius bilietus parteryje, nesėkmei, tribūnos puolė garmėti link scenos - apie sėdėjimą nebuvo nė šnekos - patraukėme ten ir mes, palikę šalimais bebambantį pūzrą provincialą, katras piktinosi, kad sumokėjo už bilietą 80 lt, o čia iš valgių tik čipsai, duona ir alus. Mintyse palinkėjau nusprogt nuo cepelinų.

Tuo metu jau spėjusią įkaist minią prie scenos vokalistas vėsino - gaivino, gausiai laistydamas vandeniu. Viską išlaistęs, nusprendė, kad laikas eiti "į mases" - nušoko nuo scenos ir ėmė dainuodamas brautis pro minią, iš paskos dar vesdamasis vargšą žmogų, pučiantį, kaip vėliau paaiškėjo, tūbą (kas nežino- tai tokio nežmoniško dydžio triūba ar dūda, kur apsimauna per pusiaują) - va ten tai vaizdelis buvo, kai jie, prasibrovę pro minią, ėmė ropštis per tribūnų kėdes, keldami visišką chaosą :), pakeliui dar pašokdindami vieną kitą moterytę.

Dūdoriaus garbei turiu pasakyt, kad visas savo partijas, nežiūrint į ekvilibristikos stebuklus, atliko sąžiningai - visgi turėtų būt nežmoniškai sunku tįst tokią dūdą, kabarotis per kėdes ir dar kažką išpūst - aš po kelių minučių greičiausiai būčiau nevalingai privėmęs į straublį.

E. Kusturica, kaip ir priklauso metrui, kukliai stovėjo scenos kamputyje, džyrindamas gitarą, užsitempęs rausvą maikutę, šliūbines kelnikes ir nudrengtus čeverykus. Šiaip visi atrodė kaip kas nori - akordeonistas - su tradiciniais tautiniais, vokalistas - kaip traktoristas, einantis į šokius, saksofonistas - kažkokiais nenusakomos tautos nacionaliniais drabužiais, smuikininkas - su teisėjo mantija ir peruku (kurį nutrenkė po pirmo gabalo - matyt sukaito).

Koncertas ėmė asocijuotis arba su visiška improvizacija, arba su tobula režisūra (gal greičiau antra :) - publika šėlte šėlo, pamiršusi savo santūrų baltišką temperamentą. Scenoje visi siautė kaip galėdami taipogi - Kusturica buvo pristatytas kaip susitraukęs Arvydas Sabonis, teisėjas periodiškai kas keletą dainų buvo žadamas iškrušti tai vieno tai kito nario, leipstant homerišku juoku tiek salei, tiek ir visai scenai, betrūko, kad dar būtų leista šokinėt nuo scenos. Dudorius buvo pristatytas, kaip seksualinis gigantas, turintis tik vieną laisvą naktį, taigi norinčiom būtų reikėję paskubėt. Beje, moterų ant scenos netrūko - matėsi, kad lietuvaitės orkestrėliui imponuoja - kas keli gabalai jų buvo pakviečiama pasistaipyt reikia-nereikia, o į galą netgi turėjo išrengti vokalistą, kuris toliau trenkė dainuškas, nuogas iki pusės ir maskatuodamas apvaliu pilvuku ir žadėdamas po koncerto išlenkt taurelę degtinės. Ir net spėjo vienu metu pakramsnot kažkokią bulką bedainuodamas.

Puikiai derėjo ir kaimo iliuzionisto lygio pokštai, kaip kad iš degančios taurės ištraukta dirbtinių gėlių puokštė ar teisėjas, uždengtas marška ir per sekundę pakeitęs mantiją į kelių spalvų sukneles (kaip po to pakomentavo specialistė - į kažkokius tai "kombinukus"). Beje, po to savo virtuoziškumu teisėjas pribloškė kaip reikiant, pradedant tuo, kad smičių laikė dantyse, po to bate, virš galvos, o galų gale buvo įneštas kelių metrų ilgio smičius, katrą laikė vėlgi lietuvaitės :). Dainos buvo atliekamos visokiausiom kalbom - tiek gimtom, tiek angliškai ar vokiškai su pabrėžtinai nevykusiu akcentu - tai pridėjo tikrai daug šarmo. Dvi valandos nenutrūkstamos euforijos prabėgo akimirksniu, be abejo, buvo ir bisas, kaip priklauso, ir garsioji finalinė "bubamara", sukėlusi ekstazės protrūkį salėje. Matėsi, kad muzikantai patys nelabai tikėjosi tokio šilto priemimo - netgi stebėjosi, kad salė moka kai kurias dainas geriau už juos pačius :).

Pasibaigus koncertui liko taip ir šilta krūtinėj, ir kažkaip liudna, kad viskas taip greitai baigėsi... Reziume : visiškai atmušti delnai (pabandykit 2 valandas be perstojo plot- įsitikinsit) ir kitądien įsigyti penkeri THE NO SMOKING ORCHESTRA albumai...

Jei kam įdomu, Emiro Kusturicos puslapis - http://www.kustu.com/
Ansamblio svetainė - http://www.thenosmokingorchestra.com/

--- dng (c) 2005 ---